Įkvėpk vaikystę: apsilankymas Balikos ašrame

Angliška versija čia.

Vaikai staiga pradėjo bėgti, tarsi bėgtų prie atvažiuojančios ledų mašinos. Akimis nusekiau bėgančius vaikus ir nusišypsojau. Žinojau, kad 7 val. jis pasirodys. "Jis ateis su saule" diena prieš man buvo pasakyta. Vaikai vienas per kitą lietė jo kojas (indiškas pagarbus pasisveikinimas), o jis sugebėjo kiekvienam vaikui galvą paglostyti, taip juos palaimindamas. "Rūta, ateik" – pasakė mano draugė Eirliani ir nusivedė prie Kailašo. Akimirką sutrikau – ar ir man reikia paliesti jo kojas, ar to jau niekas nesupras? Kol svarsčiau, ką daryti, Eirliani mane pristatė ir man buvo vakarietiškai ištiesta ranka. Aš spausdama ranką truputį susilenkiau kaip japonas. Gavosi nei šis nei tas – kaip visada.

Kailašas Satjarthis - Bachpan Bachao Andolan įkūrėjęs ir Taikos
Nobelio premijos lauretas
Nuotrauka: Bachpan Bachao Andolan

Kailašas Satyarthis įkūrė "Bachpan Bachao Andolan" (liet. "Sąjūdis apsaugok vaikystę"), judėjimą kovojanti prieš vaikų išnaudojimą. Oranizacija nuo 1980-ųjų kovoja su vaikų išnaudojimu, prekyba ir skurdu. Darbuotojai rengia reidus, kurių metu vaikai yra išgelbėjami tiesiai iš fabriko ar kitos vietos, kur vaikai yra išnaudojami. Išgelbėtiems vaikams "Bachpan Bachao Andolan" bando grąžinti vaikystę, kurios vaikai yra nusiplenę. "Bachpan Bachao Andolan" tikslas, kurį sąjūdis pateikia savo tinklapyje, yra "identifikuoti, išlaisvinti, reabilituoti ir edukuoti vaikus imantis ryžtingų intrvencijos priemonių - vaiko ir bendruomenės tarpusavio bendravimo, koalicijos kūrimo, skatinant etišką prekybą (aut. past. etiška prekyba skatina įmones ir korporacijas atsakingai žiūrėti į samdomus žmones, daugiau čia) ir masių mobilizacija" (apie "Bachpan Bachao Andolan" viziją daugiau čia). Sąlygos, kuriose dirba vaikai, dažniausiai būna nežmoniškos: vaikai dirba ilgas darbo valandas, atlieka fiziškai sunkius ir sveikatai pavojingus darbus. Vienintelis jų džiaugsmas – kartą per dieną gaunamas maisto davinys, indelis ryžių. Išlikę randai ar deginimo žymės and vaikų odos byloja, kad vaikai patyrė ir smurto. "Bachpan Bachao Andolan" ieškodami išgelbėtų vaikų tėvų įklimpsta į ilgus teisinius procesus. Tuo metu vaikai yra apgyvendinami Delyje esančiame ašrame. Deja, ne visada tėvai surandami. Vaikai, būdami labai maži, nesugeba prisiminti, iš kokio jie kaimo. Dar blogiau – kartais tėvai atgavę vaikus dar sykį juos parduoda kaip pigią darbo jėgą už 1000 – 5000 INR (13,5 - 67,5 EU pagal 2016 spalio 19 d. kursą). Vėliau vaikai perkeliami į Balikos ašramą dar žinomą kaip Bal ašramas (ang. Bal ashram arba Balika ashram), kuris jiems tampa naujais namais. Būtent į Balikos ašramą mano draugė Eirliani, dirbanti kartu su Kailašu Satyarthiu, nusivežė mane praleisti savaitgalio.

Išnaudojami vaikai
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Eirliani ir jos kolegos į Balikos ašramą važiavo surinkti vaikų istorijų, kurios reikalingos "Bachpan Bachao Andolan" kompanijomis. Važiavau truputį su nerimu. Aš savanoriavau vaikų namuose Lietuvoje su organizacija "Ne imti, bet duoti" ir savo kailiu patyriau, kokie sudėtingi būna tėvų palikti, pamiršti ir įskaudinti vaikai. Kadangi iš Delio išvažiavome vakare, ašramą jau pasiekėme vėlai. Tik išlipus iš mašinos pajutau kur kas lengvesnę atmosferą negu jausdavau pravėrus vaikų namų duris. Mus apgyvendino bendrabutyje, tokiame pačiame, kuriame gyvena išgelbėti berniukai. Ant sienos buvo pakabinta dienotvarkė. Vaikams diena prasideda 06:00 su jogos pamokoma. Pažiūrėjau į telefoną, kuris rodė artėjantį vidurnaktį. „Na, bet mes juk turėtumėme atsikelti su vaikais? Reikia sudalyvauti rytinėje jogoje“ - galų gale nusprendėme vieningai, nors ir nelabai patenkintos, kad reikės anksti keltis.

Vaikai danartys jogą Balikos ašrame
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Nustebino vaikų disciplina. Aš bėgau į aištelę valydama traiškanas iš akių ir šlubčiodama su niekaip iš miego sąstingio nepabundančia koja. Berniukai, tvarkingai apsirengę uniformomis, jau sekė guru nurodymus ir atlikinėjo pratimus. Tik pasibaigus jogai, lygiai 7:00 val., pasirodė Kailašas. Jis kartu su vaikais vaikšiodamas ratu apink Balikos ašramo kiemą, dainavo dainas ir bendravo su vaikais. Nustebino ir vaikų šiltas ir ramus charakteris. Vaikai mielai ir tvarkingai atsakydavo į visus klausimus. Prasilengdami su manim vaikai gražiai nusišypsodavo ir pasisveikindavo: "Good morning, Didu" (Didi – hindi – vyr sesuo, Didu – mažybinė šio žodžio forma; liet. "Labas rytas, sesut) arba „Good Morning, Hindi“ (liet. "Labas rytas, hindi"). Jiems buvo gan sunku įsiminti mano vardą, tai tiesiog mane vadino hindi, kadangi suprantu šią kalbą ir su vaikais bendravau būtent hindi. Sujaudino vaikų šypsenos ir laimingi veidai, kurias sunku pamatyti tarp žmonių gyvenančių patogų gyvenimą. Sujaudino jų nuoširdumas ir jų meilė vienas kitam. Balikos ašrame per visą savo viešnage negirdėjau nė vieno kivirčo tarp berniukų, kas yra visiškai normalu tokiame amžiuje. Mane sujaudino jų skausmas ir pastangos gyventi toliau be jokio pykčio kartėlio širdyje.

Kailašas Satjarthis su berniukais po rytinio pasivaiščiojimo
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Vienas vaikas rytinio pokalbio metu buvo paklaustas: "Ką tu labiausiai mėgsti ašrame?". Vaikas atsakė: "Poną guru". "Kodėl?" "Jis myli mus labiau nei mūsų tėvai mylėjo". Guru atėjo šalia vaiko kukliai šypsodamasis. Šis mokytojas, apie kurį su meilę kalbėjo vaikai, kadaise pats buvo išgelbėtas šios organzacijos. Kai jis užaugo, jis nusprendė pasilikti Balikos ašrame ir padėti kitiems vaikams. Ir jis nevienintelis toks. Pastebėjau Balikos ašrame visur besisukiojantį jaunuolį su marškinėliai, ant kurių buvo užrašyta: "Geriausi draugeliai". Aš paklausiau, kas šis vaikinas? Kai jam buvo 10 metų, jis buvo išgelbėtas Kailašo Satjarthio organizacijos. Vaikinukas užaugo Balikos ašrame. Dabar jis inžinerijos studentas, savo visas atostogas savanoriaujantis Balikos ašrame.

Vaikai darantys jogą su guru
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Dėl savo veiklos, kuriai Kailašas skyrė beveik visą savo gyvenimą, 2014 metais jis buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Iki šiol prisimenu apsilankymą Balikos ašrame, kuris spinduliavo teigiama energija. Tikiuosi, kad ir toliau Balikos ašrame atsiradusios vertybės bus perduotos iš rankų į rankas, iš vienos kartos į kitą.

Lietuvių pėdsakai pietų ašigalyje

Angliška versija čia. 

Nors ir maža tauta esam, visgi savo tautiečių pėdsakus, nors ir negausius, pietų ašigalyje galime atsekti. Daug kas žino Kosciuškos kalną ir Tadą Kosciušką, pagal kurio pavardę buvo pavadintas Kosciuškos kalnas Australijoje. Bet ar esate girdėję ką nors apie Bakutį? Taigi Bakutis ne šiaip sau pėdą įkėlė į Antarktidos žemyną, bet ir savo pavardę užrašė ant jos žemėlapio. Viena pakrantė buvo pavadinta šio kardinolo garbei – Bakučio pakrantė. Visgi jis niekada nebuvo pasiekęs pietų ašigalio centro. Ar yra Lietuvis taip padaręs? Taip. Ir daugelis nustebs, nes daugumai šio žymaus verslininko pavardė žinoma. Tai vienas turtingiausių mūsų tėvainainių – Arvydas Avulis. Verslininkas skrydžiu pasiekė pietų ašigalį, iki kurio jam dar teko žygiuoti 111 kilometrų septynias dienas. Taip pat,pasidomėjau ar yra kitų lietuvių norinčių išbandyti žygį Antarktidoje.

KARDINOLAS FRED E. BAKUTIS IR BAKUČIO PAKRANTĖ

"Didis dalykas buvo tai, kad tėvas nuolat pamokslavo – visada turite rasti tai, ką patinka daryti, nepriklausomai nuo to, kur patektumėme" – kardinolo Fred E. Bakučio sūnus

Kardinolas E. Bakutis
Nuotrauka iš www.navsource.com 

Ačiū mano Indijos istorijos dėstytojai Dianai Mickevičieniai, kad su mumis pasidalino šia informacija. Pati niekada nebūčiau sugalvojusi patikrinti ar Antarktidoje nėra geografinių objektų pavadintų lietuviška pavarde. Fred E. Bakutis – lietuviškos kilmės JAV karinio laivyno lakūnas padaręs neįtikėtiną karjerą. Bakutis gimė JAV išeivių šeimoje. Jo mama buvo iš Lenkijos, o tėvas, Frankas, buvo gimęs Lietuvoje. JAV Bakutis baigė karinio jūrų laivyno akademijos magistrą. Vėliau studijavo karinio jūrų laivyno karo koledže (JAV tyrimų institucija kurianti jūrų karinias strategijas). Bakutis pasižymėjo kare prieš Japoniją, viename iš didžiausių oro mūšių Ramiajame vandenyne 1944 m.. Laikraščiuose ilgai mirgėjo Bakučio išgyvenimo istorija. Jo lėktuvas mūšio metu buvo pašautas. Pilotas sugebėjo meistriškai nusileisti į vandenį ir, kol lėktuvas skendo, prisipūsti gelbėjimo valtį. Šioje valtyje kariūnas praleido spetynias dienas, kol jį surado JAV lėktuvnešio „Hardhead“ įgula. Bakutis taip pat buvo garsiųjų „Apollo“ misijų narys.

Bet kaip šis pilotas susijęs su Antarktida? 1960 metais Bakutis buvo paskirtas vadovauti operacijoje “Deep freeze” (liet. šaldiklis). Jis buvo paskirtas karinio jūrų laivyno paramos pajėgų vadu Arktyje ir Antarktidoje. Bakutis buvo atsakingas už JAV meteorologinių stočių steigimą ir plėtrą pietų ašigalyje. Paskutinį kartą Bakutis pietų ašigalyje lankėsi 1966 metais, kai nuvežė paštą ir maisto atsargas atšiauriame žemyne tūnantiems mokslininkams. Kranto pavadinimą Antarktidoje JAV kontradmirolo F. E. Bakučio garbei suteikė Patariamiasis Antarkties vardų komitetas. Ši pakarantė dabar yra Mere Berd žemės dalyje.

Baigęs savo karjerą iki pat savo mirties 2009 metais Bakutis gyveno Havajų salyne Oahu. Jo inciatyva buvo uždarytas Oahu esantis karinins jūrų laivynas. Nuo to laiko jūra pradėjo mėgautis žvejai ir banglentininkai. Beje, Bakutis pats puikiai valdė banglentę iki 80 metų.

Šaltinis: Aviacijos Pasaulis, Nr 2 (217) 2013

O TAI NUTIKO NESENIAI - PIRMASIS LIETUVIS PIETŲ AŠIGALYJE

"Įsivaizduokite, kad keliaujate dideliu dideliu baltu stalu, ant kurio nėra jokio orientyro - išvis nėra nieko, išskyrus sniegą ir dangų. Jus apsėstų mintys, ar teisinga krypimi einate! Ir tik įsileisk mintį, kad eini ne ten..." A. Avulis (cit. iš apzvalga.eu)

Arvydo Avulio pavardė žinoma ne vienam iš mūsų. Tai garsus Lietuvos verslininkas. Tačiau mažai kam žinoma, kad jis pirmasis lietuvis pasiekęs pietų ašigalį. Tai nebuvo paprasta kelionė. Anot verslininko, tai ne ta kelionė, kai nusiperki bilietą ir skrendi. Šiai kelionei Avulis ruošėsi 5 metus. Tuo metu Avulis nerado bendraminčių tarp savo tėvainainių ir nusprendė prisijungti prie rusų keliautojų. Pagaliau 2010 metų gruodžio mėnesį keliautojai susiruošė į žygį. Deja, nuo pat kelionės pradžios oras nebuvo jiems palankus ir kompanija užstrigo "Union Glacier“ stovyklos bibliotekoje. Bet vieną džiugią dieną pilotas nudžiugino Avulį ir jo bendrakeleivius – šiandien galime skristi. Gruodžio 8-ą dieną pagaliau Avulis nusileido pietų ašigalyje, bet iki pat centro jųjų dar laukė 111 kilometrų kelionė pėsčiomis. Pirmi verslininko įspūdžiai – tai baisus vėjas, oro trūkumas (pietų ašigalis yra virš 3 km aukščio) ir vienišumo jausmas. "Išlipus iš lėktuvo pūtė daug stipresnis vėjas negu bazinėje stovykloje. Jokių kalnų, jokios užuovėjos. Likome trise didžiulėje platybėje. Kur pažvelgsi - horizontas, visur balta. Apėmė vienišumo jausmas, nes nebuvo tikimybės sutikti kitų žmonių" (cit. iš Lietuvos Rytas). Gruodžio 14-ą, lygiai po 99 metų, kai norvegas Rualdas Amundsenas pirmasis ašigalyje įsmeigė vėliavą, A. Avulis įsmeigė Lietuvos trispalvę.

Anot Avulio, grįžus iš Antarktidos kasdienis gyvenimas pasirodė kur kas lengvesnis. Verslininkas jaučiasi tvirtesnis netgi priimdamas verslo sprendimus. Verslininkas neabejoja, kad ši kelionė tapo tik dar vienu laipteliu siekiant didžiausio gyvenimo tikslo pažinti save.

TIE, KURIE SVAJOJA APIE ANTARKTIDĄ

"Kelionės skirtos ne tik sau, ne tik patenkinti savo ambicijas, tačiau man svarbiausia perduoti jausmus ir potyrius kitiems. Galbūt mano įveikti iššūkiai įkvėps kitus išbandyti ką nors nauja, nebūtinai ekstremalaus, tai tiesiog gali būti pokyčiai asmeniniame ar profesiniame gyvenime", - A. Kuras (cit. iš bznstart.lt)

Lietuvaičiai žygio per Baltijos jūrą metu
Nuotrauka iš Poliarinės ekpedicijos

Pasidomėjus, kas jau buvo ašigalyje, nusprendžiau pažiūrėti ar yra dar kas be manęs svajojantis tenai nuvykti. Pirmą, ką suradau, o tiksliau į tai kur mane nuvedė „Google“ paieška, buvo poliarinių ekpedicijų Facebook'o puslapis. Puslapis - pilnas nuotraukų, kuriose dominuoja balta spalva, sniegas, ledas ir dangus. Tai kompanija draugų, kurie kelionėms pasirenka ne viešbučius, saulę ir šilumą, o šaltį, sniegą, slides ir palapines. Jie savarankiškai be išorinės pagalbos eina į poliarinio tipo žygius. Apie jų du žygius galima rasti mūsų lietuviškuose elektroniniuose dienraščiuose. Vienas iš žygių yra istoriškas Lietuvos keliautojų istorijoje - jie yra pirmieji lietuviai perėję Baltijos jūrą ledu. (daugiau skaitykite čia). Antrasis jų žygis didžiausia sala pasaulyje Grenlandija (daugiau skaitykite čia). Trečiasis iššūkis, Antraktida – keliautojų palnuose.

Tai, kas labiausiai man įstrigo iš jų kelionių aprašymų, tai A. Kuro filosofija ir požiūris į ekstremalias, pavojingas sąlygas. Svarbu su šiomis sąlygos susigyventi, o ne kovoti su jomis. Juk prieš vėją nepapūsi. "Tos sunkios akimirkos nesukuria didelio streso - tiesiog tam reikia nusiteikimo. Viena dviejų žmonių britų ekpedicija, kuri šiemet keliavo su daug geresne technika, baigė kelionę liūdnai - nušalo kojų ir rankų pirštai ir nesugebėjus baigti maršruto jie buvo evakuoti malūnsparniu. Vėliau jie rašė, kad labai stengėsi kovoti su šalčiu. O būtent kovoti ir negalima, nes to pakeisti neįmanoma" - sakė A. Kuras. (cit. iš 15min).

Klausiau A. Kuro, ar jam teko dėl savo gyvenimo būdo ir kelionių atsisakyti didelių galimybių ar pan.? Jis sutiko su manimi, kad nukentėjo mokslai ir yra tekę atsisakyti gerų pasiūlymų, bet Kuras nesigaili: "<...> bet tie, kurie tikrai nori, tai sugeba viską suderinti". (iš asmeninio susirašinėjimo). 

Nuotrauka iš Poliarinės ekspedicijos

Kuo siekia lietuvaičiai savo kelionėmis? 15min  konferencijoje A. Kuras minėjo, kad jis pailsi nuo civilizacijos, žmonių ir darbų, atsiplėšia nuo pasaulio ir pabūna su savimi iš širdies. "Tai - kaip savotiška meditacija, per kurią susitinki pats su savimi. Po tokios kelionės grįžti šviežias, niekam neskolingas ir susitaikęs su esama situacija. Sinchronizuojasi tavo kūnas ir siela." - grįžęs iš žygio Grenlandijoje kalbėjo A. Kuras (cit iš 15min). Tačiau, kaip ir citata viršuje mini, Kuro kelionių tikslas nėra tik asmeninių ambicijų patenkinimas. Jis tikisi įkvėpti kitus daryti pokyčius savo gyvenime.

Kaip ir kodėl: #paskatinksvajones

Angilška versija čia.

Gal ir pati nuobodžiausia tema, kokią tik galima sugalvoti pirmąjam įrašui, bet, manau, kad kur nors turi būti aprašyta: kaip ir kodėl?

Pamenu, gūdžią gruodžio dieną sėdėjau namuose, Klaipėdoje, kai mane pažadino mano draugės Lin skambutis iš Singapūro, ar iš Delio, jau man sunku prisiminti. „What do you think, shall we do the North Pole?“ (Liet.: "Ką manai, ar galėtumėme įveikti Šiaurės Polį?") - išbėrė ji žodžius kaip žirnius „Why not?“ (ang. Kodėl ne?) – atsakiau net nepagalvojus. Matyt, labai nuobodi diena buvo. Kažkaip net nepagalvojau apie atsakymo pasėkmes ir nesuvokiau, kokį kelią reikės ligi to nueiti. Na, aš puikiai suprantau, kokie sudėtingi keliai yra poliuose, bet nesupratau, koks sunkus yra pasiruošimo kelias.

Eriliani buvo apdovanota BMW foundation Atsakingo Lyderio
apdovanojimu
Nuotrauka: 

Eirliani Abdul Rehman (Lin pilnas vardas) sutikau „Delhi Rock“. Ji netruko nei akimirkos surasti bendrų pažįstamų. Susidraugavome ir tapome laipiojimo partnerėmis. Tuo met ji dar dirbo Singapūro ambasadoje, Delyje. Netrukus ji baigė savo diplomatės karjerą ir pradėjo dirbti su Nobelio taikos premijos lauretu Kailash Sayarthi. Ji prisijungė prie „Bachao Bachpan Andolan“ (liet. „Judėjimas apsaugok vaikystę"). Eirliani dirba su išnaudojamais ir prievartą patyrusiais vaikais. Taip pat, Eirliani įkūrė YAKIN (NGO – Youth Adult Survivors & Kin in Need ) – organizciją, dirbančią su seksualiai išnaudotais vaikais ir su suaugusiais, kurie vaikystėje patyrė prievartą. (Daugiau apie YAKIN čia). Būtent, žygiu į Antarktiką Lin siekia iškelti šios problemos aktualumą. Daugiau apie Lin ir jos žygį rasite čia ir čia. 

Kaip visada Eirliani ėmėsi veiksmų entuziastingai: per savaitę ji sudėliojo treniruočių tvarkaraštį, reikalingų daiktų sąrašą, surado gidus, trenerius, partnerių ir tų rado. Bet. Gerai būtų, jei viskas taip lengvai susidėliotų, kaip puzlas trimečiams vaikams. Kiekvieną aspektą teko pergalvoti, pakoreguoti, patobulinti ir dabar jau beveik metus sėdime prie šio projekto. Pakeitėme netgi pusrutulį – supratau, kad miegoti naktį Šiauriniame Polyje ir pastoviai bijoti, kad baltasis lokys mane suės, man kol kas psichologiškai neįveikiama užduotis. Tiesa, Pietinis Polis irgi nėra lengva užduotis – du mėnesius šaltyje ir vienumoje tempti roges, tai ne tik fizinis iššūkis. Šaltis fiziškai tavo kūną migdo ir verčia tingėti, kas yra pražūtinga tokiose sąlyguose. Vienatvė verčia daug galvoti ir akis į akį susidurti su savo vidiniais demonais, nuo šalčio ir konforto trūkumo kiek kvanktelėjomis mintimis. Tik gerai, kaip ir minėjau, kad Pietinis Polis vegetarų šalis ir negresia pavojus tapti šviežia vakariene. Visa tai dar ateityje, kuriai turiu laiko pasiruošti.

Dabar mes susiduriame su kitokiais iššūkiais. Na, dvi amžinos kapitalistinio pasaulio problemos: laikas ir pinigai.

Finansavimas – tai pirmas žingsnis link to, kad ekpedicija įvyktų. Kadangi nesame „profesionalios žinomos atletes“ kaip viena žymi firma remianti ir reklamuojanti ekstremalų sportą man atsakė, „vidinės firmos taisyklės neleidžia jūsų remti.“ Visgi, ačiū, tiems, kurie jau užtarė žodį už mus ir prisideda prie šio tikslo.

Su sužalota ranka bėgioti dar įmanoma
Lodi parkas, Naujajame Delyje
Nuotrauka Agnės Majauskaitės

Laikas. Fizinis įššūkis man nėra didžiausias. Aš gan užsispyrus, pratusi prie aktyvios fizinės veiklos ir esu sveika. Visgi rasti laiko pasiruošimui, kartais tampa įššūkiu. „Taip, ryt man reikės bėgti tris valandas“ - kažkada aptarinėjau savo treniruotes su draugu „Kiek?“ „Tris“ – atsakiau. Jis nuprunkštė: „Nesąmonė. Paroje yra tik 24 valandos ir tu tris valandas skiri bėgimui“ Taip. O ką daryti? Ir tai yra palyginus niekis. Ką jau bekalbėti apie pasiruošimą išgyventi atšiauriuose sąlyguose, statytis sniego sienas nuo vėjo, kad šis nepagriebtų tavo vienitelės kuprinės?Kartais sunku darosi suderinti treniruotes su savo kasdiene rutina. Tenka atsisakyti laisvalaikio malonumo, netgi darbo. Nukentėjo ir mano mėgstamiausias užsiėmimas – laipiojimas uolomis. Fizinių duomenų reikia kitokių, todėl daugiau laiko skiriame kitokioms treniruotėms. O visą tai tenka suderinti su kasdienybe, kuri nesustoja vien dėl to, kad tu nori pereiti Antarktiką. 

Susiduriame su įvairiomis reakcijomis vieni drąsina ir skatina kelionę, kiti prašo ją atšaukti, dvejoja mūsų sugebėjimas. Aš, žinau, mes galime tik duokite mums galimybę. Ar tai įvyks? Padarysiu viską, kad įvyktų. Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad tam pasiryžome. Staigus neapgalvotas atsakymas „Kodėl ne?“ mane paskatino pajudėti į priekį, pergalvoti ko aš noriu ir ko aš ieškau, baigti senus ir pradėti naujus dalykus. Taip ir gimė šis blogas. Ačiū, Eirliani, kuri paskatino jį pradėti. Ji siūlė rašyti apie mūsų svajones, siekius, treniruotes ir pietinį polį. Aš nusprendžiau temas gerokai praplėsti. Blogą noriu skirti mane (tikiuosi ir jus) įkvepiančioms istorijoms, žmonėms ir jų darbams. Taip pat, čia visada atsiras vietos tiems, kurie nori, kad jų svajonės būtų įkvėptos (nebijokit, kreiptis :)). Skirsiu vietoms ir savo retai kurybai, kuri, tikiuosi, skatins pergalvoti ir permąstyti, kad ir paprastus kasdienus dalykus ir įprastas mums vertybes.

Aš, Kenpri Tibba trekas, Himčal Pradešas,
Indija
Nuotrauka: Karthikejanas Gopinathas

Kitos nuorodos apie mus:

YAKIN

Interviu Outdoors žurnale:
Aš
Lin

BMW Foundation

Delfi

Chanel New Asia

The Straits Times

Eriliani, Trundo trekas, Himačal Pradešas, Indija
Nuotrauka: Akašas Moitra

Eirliani blogai:

Outdoors Journal

The Huffington Post

DailyO