Wednesday, 19 October 2016

Kaip ir kodėl: #paskatinksvajones

Angilška versija čia.

Gal ir pati nuobodžiausia tema, kokią tik galima sugalvoti pirmąjam įrašui, bet, manau, kad kur nors turi būti aprašyta: kaip ir kodėl?

Pamenu, gūdžią gruodžio dieną sėdėjau namuose, Klaipėdoje, kai mane pažadino mano draugės Lin skambutis iš Singapūro, ar iš Delio, jau man sunku prisiminti. „What do you think, shall we do the North Pole?“ (Liet.: "Ką manai, ar galėtumėme įveikti Šiaurės Polį?") - išbėrė ji žodžius kaip žirnius „Why not?“ (ang. Kodėl ne?) – atsakiau net nepagalvojus. Matyt, labai nuobodi diena buvo. Kažkaip net nepagalvojau apie atsakymo pasėkmes ir nesuvokiau, kokį kelią reikės ligi to nueiti. Na, aš puikiai suprantau, kokie sudėtingi keliai yra poliuose, bet nesupratau, koks sunkus yra pasiruošimo kelias.

Eriliani buvo apdovanota BMW foundation Atsakingo Lyderio
apdovanojimu
Nuotrauka: 
Eirliani Abdul Rehman (Lin pilnas vardas) sutikau „Delhi Rock“. Ji netruko nei akimirkos surasti bendrų pažįstamų. Susidraugavome ir tapome laipiojimo partnerėmis. Tuo met ji dar dirbo Singapūro ambasadoje, Delyje. Netrukus ji baigė savo diplomatės karjerą ir pradėjo dirbti su Nobelio taikos premijos lauretu Kailash Sayarthi. Ji prisijungė prie „Bachao Bachpan Andolan“ (liet. „Judėjimas apsaugok vaikystę"). Eirliani dirba su išnaudojamais ir prievartą patyrusiais vaikais. Taip pat, Eirliani įkūrė YAKIN (NGO – Youth Adult Survivors & Kin in Need ) – organizciją, dirbančią su seksualiai išnaudotais vaikais ir su suaugusiais, kurie vaikystėje patyrė prievartą. (Daugiau apie YAKIN čia). Būtent, žygiu į Antarktiką Lin siekia iškelti šios problemos aktualumą. Daugiau apie Lin ir jos žygį rasite čia ir čia

Kaip visada Eirliani ėmėsi veiksmų entuziastingai: per savaitę ji sudėliojo treniruočių tvarkaraštį, reikalingų daiktų sąrašą, surado gidus, trenerius, partnerių ir tų rado. Bet. Gerai būtų, jei viskas taip lengvai susidėliotų, kaip puzlas trimečiams vaikams. Kiekvieną aspektą teko pergalvoti, pakoreguoti, patobulinti ir dabar jau beveik metus sėdime prie šio projekto. Pakeitėme netgi pusrutulį – supratau, kad miegoti naktį Šiauriniame Polyje ir pastoviai bijoti, kad baltasis lokys mane suės, man kol kas psichologiškai neįveikiama užduotis. Tiesa, Pietinis Polis irgi nėra lengva užduotis – du mėnesius šaltyje ir vienumoje tempti roges, tai ne tik fizinis iššūkis. Šaltis fiziškai tavo kūną migdo ir verčia tingėti, kas yra pražūtinga tokiose sąlyguose. Vienatvė verčia daug galvoti ir akis į akį susidurti su savo vidiniais demonais, nuo šalčio ir konforto trūkumo kiek kvanktelėjomis mintimis. Tik gerai, kaip ir minėjau, kad Pietinis Polis vegetarų šalis ir negresia pavojus tapti šviežia vakariene. Visa tai dar ateityje, kuriai turiu laiko pasiruošti.

Dabar mes susiduriame su kitokiais iššūkiais. Na, dvi amžinos kapitalistinio pasaulio problemos: laikas ir pinigai.

Finansavimas – tai pirmas žingsnis link to, kad ekpedicija įvyktų. Kadangi nesame „profesionalios žinomos atletes“ kaip viena žymi firma remianti ir reklamuojanti ekstremalų sportą man atsakė, „vidinės firmos taisyklės neleidžia jūsų remti.“ Visgi, ačiū, tiems, kurie jau užtarė žodį už mus ir prisideda prie šio tikslo.

Su sužalota ranka bėgioti dar įmanoma
Lodi parkas, Naujajame Delyje
Nuotrauka Agnės Majauskaitės
Laikas. Fizinis įššūkis man nėra didžiausias. Aš gan užsispyrus, pratusi prie aktyvios fizinės veiklos ir esu sveika. Visgi rasti laiko pasiruošimui, kartais tampa įššūkiu. „Taip, ryt man reikės bėgti tris valandas“ - kažkada aptarinėjau savo treniruotes su draugu „Kiek?“ „Tris“ – atsakiau. Jis nuprunkštė: „Nesąmonė. Paroje yra tik 24 valandos ir tu tris valandas skiri bėgimui“ Taip. O ką daryti? Ir tai yra palyginus niekis. Ką jau bekalbėti apie pasiruošimą išgyventi atšiauriuose sąlyguose, statytis sniego sienas nuo vėjo, kad šis nepagriebtų tavo vienitelės kuprinės?Kartais sunku darosi suderinti treniruotes su savo kasdiene rutina. Tenka atsisakyti laisvalaikio malonumo, netgi darbo. Nukentėjo ir mano mėgstamiausias užsiėmimas – laipiojimas uolomis. Fizinių duomenų reikia kitokių, todėl daugiau laiko skiriame kitokioms treniruotėms. O visą tai tenka suderinti su kasdienybe, kuri nesustoja vien dėl to, kad tu nori pereiti Antarktiką. 

Susiduriame su įvairiomis reakcijomis vieni drąsina ir skatina kelionę, kiti prašo ją atšaukti, dvejoja mūsų sugebėjimas. Aš, žinau, mes galime tik duokite mums galimybę. Ar tai įvyks? Padarysiu viską, kad įvyktų. Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad tam pasiryžome. Staigus neapgalvotas atsakymas „Kodėl ne?“ mane paskatino pajudėti į priekį, pergalvoti ko aš noriu ir ko aš ieškau, baigti senus ir pradėti naujus dalykus. Taip ir gimė šis blogas. Ačiū, Eirliani, kuri paskatino jį pradėti. Ji siūlė rašyti apie mūsų svajones, siekius, treniruotes ir pietinį polį. Aš nusprendžiau temas gerokai praplėsti. Blogą noriu skirti mane (tikiuosi ir jus) įkvepiančioms istorijoms, žmonėms ir jų darbams. Taip pat, čia visada atsiras vietos tiems, kurie nori, kad jų svajonės būtų įkvėptos (nebijokit, kreiptis :)). Skirsiu vietoms ir savo retai kurybai, kuri, tikiuosi, skatins pergalvoti ir permąstyti, kad ir paprastus kasdienus dalykus ir įprastas mums vertybes.


Aš, Kenpri Tibba trekas, Himčal Pradešas,
Indija
Nuotrauka: Karthikejanas Gopinathas

Kitos nuorodos apie mus:

YAKIN

Interviu Outdoors žurnale:

Lin

BMW Foundation

Delfi

Chanel New Asia

The Straits Times

Eriliani, Trundo trekas, Himačal Pradešas, Indija
Nuotrauka: Akašas Moitra
Eirliani blogai:

Outdoors Journal

The Huffington Post

DailyO





No comments:

Post a Comment